Vis labiau besiskundžiant kainomis mūsų pamėgtoje (ar prakeiktoje) Palangoje ir tuo pačiu atsiveriant galimybėms keliauti paprasčiau, dažno žvilgsniai krypsta į užsienio pajūrio kurortus. Populiariausia ilsėtis Turkijoje, Egipte, Viduržemio jūroje esančiose Koso, Rodo bei Kipro salose, vis labiau atrandama Bulgarija bei Kanarų salos. Kaip gi iš tikrųjų atrodo tolimieji užsienio kurortai, ar ne per daug juose egzotikos paprastam poilsiui ir ar ne per nyku, kad vertėtų taip toli trenktis?
Nuomonė apie kurortus gali būti dvejopa. Viena vertus, dažnai juose galima tikėtis tikrai švarios jūros ar vandenyno, puikaus aptarnavimo, promenadų su palmėmis bei įdomių istorinių bei architektūrinių ekskursijų. Dažnai čia ir šiltesnis vanduo, geresni orai, žymiai daugiau saulėtų dienų, ir kad sezono metu prireiktų striukės (kaip būna Lietuvos pajūryje birželį ar rugpjūtį) – negirdėtas dalykas.
Kita vertus, kartais turistų pamėgti kurortai peikiami būtent dėl to, jog jie ir yra…kurortai! Kaip paradoksaliai beskambėtų. Skeptikai skundžiasi, jog tokiuose pamėgtose Kipro, Turkijos ar Egipto kurortuose – vien turistai ir tik mažai vietinių, autentiško gyvenimo nebelikę – didžioji dalis vietinių gyventojų dirba turistų srityje, architektūros objektai neretai taip pat užleidę vietą viešbučiams. Kalbant apie pastaruosius, jų būna tokia gausybė, kad sudaro ištisus kvartalus, su savo uždarais kiemais, aptvertais paplūdimiais bei vienodais gultais su skėčiais. Skurdesnių šalių, pavyzdžiui Kipro, viešbučiai dažnai nykūs, monolitiniai blokiniai daugiaaukščiai pastatai, nesuteikiantys estetikos ne tik viešbučio aplinkai, bet ir visam kurortui.
Tokia dviprasmiška nuomonė susidaro matyt kad neveltui. Ir, verta pripažinti, ko gero abi tos nuomonės teisios. Tačiau juk ir keliautojų būna visokių – vieniems patogaus viešbučio, saulės, šilto oro bei vandens ir pakanka, kad gerai pailsėtų. Ir aplinka ar kaiminystė tokiu atveju tikrai nesvarbi. Tuo tarpu kiti be viso to dar nori ir pažinimo, pamatyti kažką autentiško, tikro, būdingo tik tam kraštui – ar tai būtų sena architektūra, ar autentiškas vietinių gyvenimas.
Norintiems daugiau, reikėtų nepatingėti leistis į eksursijas (o dar geriau – savarankiškai vietiniu transportu) toliau nuo kurortų. Koso, Rodo, Kipro salose, net turistų nugultoje pietinėje Turkijos pakrantėje galima rasti tikrai įdomių kampelių. Ypač keliaujant retai minamais takais, kur turistai – retenybė, galima ne tik atrasti žavių, ramių gamtos kampelių, bet ir ūkininkaujančių vietinių. Ne vien tik blokiniai viešbučiai Kipre yra šio krašto identitetas, bet ir citrinų ar bananų giraitės, turgūs bei nedideli žvejų kaimeliai, dar mažai paliesti turistų srautų.
