Jeigu manote, kad jūsų niekas nesieja su gudobelėmis, greičiausiai esate teisus. Jei manote atvirkščiai, net jei esate įsitikinęs, nes mėgstate šių krūmų (arba tiksliau neaukštų medžių) uogas ar turite gudobelių gyvatvorę savo sodyboje – taipogi esate teisus. Tiesa, pirmieji gali ir klysti, net gudobelių uogų ekstraktai plačiai naudojami įvairiuose maisto papilduose, netgi vaistuose, tad jei ir nežinote kas ta gudobelė, dar nereiškia, jog nieko bendro su ja neturite.
Su gudobele galima susidurti ir įvairaus plauko naujakuriams. Senose sodybose, apleistuose laukuose kartais šie medžiai (ar vis tik krūmai) sudaro vešlius sąžalynus, ir jei kartu su žeme įgijote ir tokio turto – teks neblogai paplušėti, kol išsivaduosite. O lengva nebus, nes gudobelių mediena kieta, laja tanki, o stiebas bei šakos apaugę spygliais. Jei reikia genėti tokį krūmą ar tiesiog išpjauti medžius, darbas būna ne iš maloniųjų. Seniau būdavo populiarios gudobelių gyvatvorės, ir ne veltui – jos vešlios, puikiai leidžiasi formuojamos, vasarą žaliuoja, slėpdamos privatų kiemą, na o rudeniop nusidažo raudonai, savo uogomis viliodamos ir paukščius.
Tačiau pastaruoju metu retas užsimano turėti gudobelių gyvatvorę. Žmonės nori tokių augalų, kurie juos džiugintų visus metus, nenustotų žaliuoti. Tuo tarpu guobelių tvora, kad ir kaip būtų gerai genima bei prižiūrima, vis tiek žiemai netenka savo lapų ir patampa kiaura kaip rėtis. Naujuose soduose ar privačių valdų kiemuose dažniau galima sutikti pavienes gudobeles, dažniausiai stambiavaises veisles, kurios auginamos ir dėl grožio, ir dėl uogų. Selekcininkai šioje srityje puikiai padirbėjo, ir norint pavalgyti gudobelių nebereikia vargti po mažą kasnelį su laukinėmis rūšimis, pakanka turėti stambiavaisę gudobelę, kurios uogos kelis kartus didesnės už įprastas.
Gudobelių uogos – ir maistas, ir vaistas, o kai kam (bet toli gražu ne visiems) – ir skanumynas. Jei jau kalbant apie šį augalą buvo paminėtas žodis „vaistas“, reiškia kad jo perdozuoti nereikia. Na o gudobelių uogos labiausiai vertinamos dėl savo širdies ir kraujagyslių ligas gydančių savybių. Ir ne tiek gydančių, kiek ir šiaip, profilaktiškai sveikatą palaikančių. Be abejo, šiuose uogose (o gal reikėtų sakyti – obuoliukuose; kaip ten bebūtų, vaisius būtų teisingiausias pasakymas) gausu įvairių vitaminų bei mineralinių medžiagų. Rudenį toks vitaminų užtaisas – tikrai sveika, nors, ypač jei turite bėdų su širdimi ar kraujotaka, reikėtų pasikonsultuoti su gydytojais. O ir sveikiesiems gudobelė vis tik neturėtų virsti tiesiog maistu, geriau dažniau, bet po truputi.
